​​Hipnozė – neurobiologinis kelias į sveikatą, ramybę ir vidinę darną

                                                                   (remiantis prof. John H. Gruzelier neurokognityviniais tyrimais)

​

      Kai kalbu apie hipnozę kaip rimtą neurobiologinį įrankį sveikatai ir psichikai, kalbu apie labai konkretų ir žemišką dalyką – apie tai, kaip gyvas žmogaus smegenų audinys reaguoja į žodį, dėmesį, vaizduotę ir santykį.

      Tai nėra pasaka, kurioje kažkas „užmigdo“ ir tada vyksta stebuklai. Tai – moksliškai matoma realybė: kai kryptingai vedamas sąmoningas dėmesys, smegenų tinklai persitvarko, o kartu persitvarko ir kūnas – keičiasi skausmo suvokimas, stiprėja imunitetas, atsigauna autonominė nervų sistema, harmonizuojasi hormonų pusiausvyra.

      Šis natūralus gamtos procesas, sąmoningai sukeltas dirbtinai, veikia kaip neurobiologinis mechanizmas, kai žodis, vaizduotė ir dėmesys tampa tiesioginiais pokyčio įrankiais. Terapinėje praktikoje šis procesas vadinamas hipnoterapija – tai natūralus, kryptingas ir moksliškai pagrįstas metodas, kuris veikia greitai, tikslingai ir giliai, nes pasiekia tuos sluoksnius, kuriuose formuojasi emocijos, įpročiai ir kūno reakcijos. Ir būtent čia hipnozė tampa ne mistiniu, o gydančiu ir prevenciniu įrankiu.

​

Hipnozė kaip smegenų veiklos perjungimas

​

      Smegenys nuolat keičia režimus:
iš analitinio, planuojančio, kontroliuojančio proto – į pojūtinį, vaizdinį, kūnišką išgyvenimą.

Hipnozėje šis perjungimas vyksta kryptingai:

• priekinės sritys, atsakingos už savikontrolę ir nuolatinę analizę, atsitraukia į foną;

• daugiau erdvės gauna vaizduotė, kūno pojūčiai, emocija, gilesni refleksai;

• dėmesys susiaurėja ir susijungia su tikėjimu – gimsta tai, ką aš vadinu „dėmesingu tikėjimu“ (D. Šulcas).

Tokiame režime žodis ir vaizdinys nebeskamba kaip teorija. Jie tampa išgyvenimu: kūnas girdi, jausmas atsiliepia, neuronų tinklai perrašo senus refleksus.

Mokslo požiūris

Tyrimai parodė, kad hipnozės būsena yra neurologiškai pamatuojama.
Iš šaltinių, analizuotų profesoriaus John H. Gruzelier, matyti, kad:

• hipnozė yra moksliškai pagrįsta sąmonės būsena, turinti fiziologinius, psichologinius ir emocinius komponentus;

• ji pasireiškia per dėmesingą tikėjimą, kai žmogaus protas, kūnas ir emocijos susitelkia į vieną kryptį;

• jos veiksmingumą lemia ne mistika, o tikėjimo, dėmesio ir vaizduotės sąveika, kurią galima pamatuoti neurologiniais rodikliais.

Remiantis Gruzelier darbais, hipnozė yra psichoterapijos šaka, leidžianti greičiau pasiekti norimus pokyčius, nes ji veikia ten, kur formuojasi mūsų automatiniai įpročiai – pačiuose smegenų tinklų junginiuose.

​

      Pagrindinė mintis

​

       John H. Gruzelier siūlo suvienyti neurobiologinį ir sociokognityvinį požiūrius į hipnozę, atsitraukiant nuo pasidalijimo tarp „yra būsena“ ir „nėra būsenos“ stovyklų. Jo tezė aiški: hipnozė yra pakitusios smegenų funkcinės organizacijos būsena,
kuri atsiranda per hipnotizuojančio žmogaus poveikį socialiniame ir kultūriniame kontekste. Tai nėra „stebuklinga“ ar antgamtinė būsena,
bet ir ne tiesiog vaidmens atlikimas ar dėmesio sutelkimas.
Tai specifinis smegenų sistemų persitvarkymas, kuriame žodis, santykis ir tikėjimas tampa neurobiologiniais įvykiais.

​

      Kognityvinė ir neurofiziologinė disociacija

​

      Gruzelier hipnozę apibūdina kaip kognityvinę ir neurofiziologinę disociaciją – būseną, kai tam tikros smegenų funkcijos trumpam atsitraukia, o kitos sustiprėja ir tampa kūrybiškai aktyvios.

Tyrimai parodė, kad imlūs hipnozei žmonės hipnozės metu:

• prasčiau kuria žodžius pagal pirmą raidę (pvz., Ž, Š, Č, Q, X) – tai siejama su kairiojo dorsolateralinio prefrontalinio žievės regiono veiklos slopinimu;

• nesikeičia žodžių kūrimas pagal semantines kategorijas (pvz., vaisiai, miestai, spalvos) – ši veikla labiau susijusi su smilkinine žieve;

• geriau kuriamos vizualinės figūros – aktyvėjant dešiniajam priekiniam pusrutuliui.

Kai kurios funkcijos slopinamos, kai kurios išlaikomos, o kitos – sustiprinamos.
Tai ne vaidmuo ar vaidyba – tai aktyvus sąmonės persitvarkymas.

​

      Transas kaip neurodinaminė būsena

​

      Gruzelier teigia, kad transas nėra mistinė ar antgamtinė būsena.
Tai natūralus neurofiziologinis perėjimas, kai smegenys perorganizuoja savo veiklą: mažėja loginės kontrolės apkrova, o sustiprėja vaizduotės, kūno pojūčių ir emocinio rezonanso sritys.

EEG ir fMRI tyrimai rodo, kad hipnotinio transo metu:

• mažėja aktyvumas priekinėje žievėje, kuri atsakinga už savikontrolę ir kritiką;

• sustiprėja jungtys tarp dešiniojo pusrutulio ir limbinių struktūrų, kurios valdo emocinę patirtį;

• suaktyvėja somatosensorinė žievė, todėl kūnas ima „girdėti“ žodį tarsi tiesioginį potyrį;

• o default mode tinklas – savimonės sistema – trumpam atsitraukia.

Tai leidžia žmogui būti budriam, bet giliai panirusiam į vidinį patyrimą.
Tai ne miegas – tai dėmesio perkėlimas į vidinį lauką, kuriame žodis, garsas ir vaizdinys tampa tiesiog patiriami.

Hipnotinis transas kyla iš pasitikėjimo. Jis nėra primetamas – jis kuriamas kartu, per bendrą dėmesingą buvimą.

Šiuolaikinė neuropsichologija šį reiškinį apibūdina kaip funkcinį perjungimą tarp sąmoningų ir nesąmoningų tinklų.
Sąmonė ne išsijungia, o persiskirsto, kad galėtų pasiekti gilesnį jautrumą.

Tai ir yra būsena, kurioje Sąmoningas kodavimas tampa terapiniu instrumentu: žmogus ne praranda kontrolę, o ją perkelia į gilesnį lygmenį – iš analizės į išgyvenimą, iš pastangos į atsivėrimą, iš proto – į visumą.

​

    Užmerktų akių fenomenas

​

       Užmerkus akis mes prarandame dalį vizualios realybės informacijos. Tą akimirką smegenys pradeda kompensuoti šį trūkumą – sustiprėja klausa, kūno pojūčiai, vidinė vaizduotė.
Tai sukuria lengvą, pakitusią sąmonės būseną – natūralią transo pradžią, kurią galima gilinti kryptingu dėmesiu, kvėpavimu, balsu ar vidiniu vedimu.

Šioje būsenoje įsijungia sąmoningas kompensavimas vaizduote, o smegenys pradeda veikti haliucinacinės kūrybos režimu – atsiranda gebėjimas haliucinuoti. Tai reiškia ne klaidą, o sveiką gebėjimą kurti vidinius vaizdus, girdėti garsus, jausti kvapus ar judesius, kylančius iš vidaus.

Tačiau verta pastebėti, kad transo būsena gali pasireikšti ir budravimo metu.
Kai žmogus išlieka atmerktomis akimis, bet jo dėmesys tampa koncentruotas, įsijautęs ir kryptingas, smegenyse vyksta tie patys procesai:
slopsta išorinės analizės fonas, stiprėja pojūčių srautai, o dėmesys pereina į dėmesingo tikėjimo lauką.
Tai vadinu budravimo transu – būsena, kai išorinis pasaulis išlieka matomas, tačiau vidinis pasaulis jau pradeda veikti gydančiu, kūrybiniu ritmu.

(D. Šulcas)

​

      Dėmesio procesai ir neurofiziologiniai skirtumai

​

       Hipnozės metu dėmesio procesai prasideda kaip visiškai normalūs, tačiau eigos metu tampa nestandartiniai – smegenyse atsiranda specifinių aktyvumo pokyčių.
Tai reiškia, kad hipnozės būsena nėra paprastas poilsis.

Mokslinėje literatūroje hipnozė buvo lyginama su:

• įprastu atsipalaidavimu,

• giliu atsipalaidavimu (pvz., flotacija),

• ir aktyvia hipnoze, kai naudojamos minčių žvalinimo ar vizualinės indukcijos technikos.

Rezultatai vienareikšmiai:
hipnozės metu smegenų veikla keičiasi kitaip.

• Kinta odos galvaninė reakcija, rodanti specifinį autonominės nervų sistemos tonuso pokytį;

• Keičiasi pusrutulių balansas – dešinysis tampa aktyvesnis, kairysis labiau atsitraukia;

• Alfa ir teta ritmai EEG rodo gilų, bet budrų sąmoningumą;

• net po išhipnotizavimo efektai išlieka kitokie nei po paprasto relaksacijos seanso.

Todėl hipnozė nėra tik labai gili relaksacija.
Tai – neurodinaminis režimas, kuriame dėmesys tampa kryptingas, kūnas ramus, o pasąmonė aktyvi.

​

      Sceninė hipnozė – kolektyvinės sąmonės erdvė

​

     Sceninė hipnozė dažnai klaidingai laikoma visos hipnozės pavyzdžiu.
Tačiau iš tiesų tai – kolektyvinės sąmonės erdvė, kurioje atsiskleidžia žmogaus pasąmonės jautrumas autoritetui, žodžiui ir aplinkos laukui.

Sceninėje hipnozėje žmogus nėra užhipnotizuojamas prieš savo valią.
Jis sąmoningai pasirenka įsitraukti į procesą – leidžia sau atsipalaiduoti, reaguoti į balsą, atsiduoti bendram laukui.
Publikos dėmesys, apšvietimas, vedėjo tonas ir aplinkos intensyvumas kuria kolektyvinį transą, kuriame sugestijos įgauna neįprastą galią.

Tokioje būsenoje įvyksta laikinas savistabos išjungimas.
Smegenų sritys, atsakingos už socialinį vertinimą, gėdos pojūtį ir savikontrolę, trumpam nuslopsta.
Tai nėra valios praradimas, o funkcinė disociacija – būsena, kai žmogus patiria veiksmą, bet jo nekvestionuoja. Todėl scenoje jis gali daryti tai, kas įprastoje būsenoje atrodytų nepriimtina, ir vis tiek jaustis gerai. Gėdos nebuvimas šiuo atveju yra ne psichologinis nuosmukis, o neurobiologinis mechanizmas, leidžiantis pasąmonei veikti be sąmonės filtrų.
Terapijoje tai tampa vertinga galimybe – žmogus pagaliau gali pamatyti save be kritikos, be gynybų, be gėdos.

Sceninė hipnozė parodo, kokia galinga yra sąmonės struktūros plastika.
Ji atskleidžia, kad žodis, tonas ir santykis gali pasiekti tokį pasąmonės lygmenį, kuriame gėdos jausmas pakeičiamas pasitikėjimu, o kritika – priėmimu.

Terapinėje hipnozėje šis principas veikia sąmoningai: žmogus ne „pametamas“, o grąžinamas į gilesnį savęs pažinimą.
Ne atimama kontrolė, o suteikiama laisvė būti savimi be gėdos.

​

      Kodėl hipnozė saugo organizmą

​

      Kai žmogus kartą po karto patiria, kad:

• kūnas geba atleisti įtampą,

• skausmo signalas gali silpnėti,

• priklausomybės trauka praranda galią,

• baimė ištirpsta naujame vidiniame vaizde –

jo vidinė laikysena keičiasi.

Atsiranda nauja sveikatos kultūra:

• daugiau pagarbos kūno riboms,

• daugiau jautrumo ankstyviems signalams,

• daugiau drąsos kreiptis pagalbos laiku,

• daugiau atsakomybės už kasdienius pasirinkimus.

Tokioje vidinėje laikysenoje organizmas turi:

• daugiau šansų atlaikyti krizes,

• daugiau resursų sveikti,

• daugiau vidinės tvarkos, kuri saugo nuo destruktyvių įpročių.

​

     Apibendrinimas

​

     Hipnozė, žiūrint per šiuolaikinės neurobiologijos ir sąmoningumo prizmę, yra sąmoningai kuriama smegenų organizacijos būsena, atsirandanti santykyje, žodyje, pojūčiuose ir dėmesingame tikėjime. Ji leidžia greičiau pasiekti psichoterapinius tikslus, nes apjungia pažinimo ir biologijos sferas, įjungia neuroplastikos mechanizmus ir padeda kūnui grįžti į sveiką ritmą.

     Tai nėra magija. Tai yra pagarba žmogaus smegenų jautrumui ir kūno išminčiai. Kai žmogus užsimerkia, įsiklauso į save ir leidžiasi vedamas, tuomet prasideda tylus, bet labai konkretus darbas –

iš chaoso į tvarką,
iš įtampos į ramybę,
iš bejėgiškumo į dėmesingą tikėjimą,

kuriame kūnas ir psichika vėl stoja į vieną komandą.

​

2025 D. Šulcas